• Pleneras Suomijoje

    Noriu trumpai papasakot savo įspūdžius iš plenero Suomijoje. Suomijoje jau pabuvojau du kartus. Abu kartai buvo tokie nuostabūs, mums viskas gerai sekėsi, įspūdžių daug ir malonių, žodžiais net nesistengsiu aprašyt, reikia nuvykti ir patiems pamatyt. Vykom su šaunia kompanija - tai labai svarbu kelionės metu. Mums labai pasisekė, kad mus globojo ir rūpinosi toks šaunus žmogus, vardu Lasse. Jis yra išmokęs lietuvių kalbą.

    Tapybai turėjome apie dvi dienas, kurių metu sukūrėme po du darbus. Aišku, turėjome skubėti. Oras buvo puikus, nuotaika irgi. Reikėjo gan greit apsispręsti, kokį motyvą pasirinkt ir imtis darbo. Puiku tai, kad buvo galimybė apie nieką daugiau negalvot, tik pasinert kūryboje, kas namie būtų ir yra didelė prabanga, kai tapymui galima skirti laiko gan nedaug. Gėrintis tokia gražia gamta, kvėpuojant tokiu tyru oru, pasijutome tarsi gerose atostogose - super atostogose! Įdomu Suomijos gamtą palygint su Lietuvos gamta. Ten, visų pirma, labai daug akmens. Mes gyvenome Hitis saloje. Miškas visai ne toks kaip Lietuvoje. Net įdomu medžiai tarytum išaugę ant akmenų. Labai toli į mišką eit privengiau, nes neturėjau tinkamos avalynės. Ten miške nėra taip, kad galėtum eit tiesiai - kelią gali pastoti ir įvairios įtartinos vietos, netgi įdubos, tarsi duobės akmenyse, gan gilios ir pilnos vandens. Tai, aišku, įspūdinga.

    Labai patiko Suomijos bažnyčios - kiek jų teko pabuvoti, jos labai skirtingos, bet visos labai jaukios. Nors laikas Suomijoje buvo gan trumpas, bet įspūdžių daug ir labai gerų.

    Read more...

    0 comments

  • Šiais metais Tautodailės metraštyje man skirtas puslapis

    Pirmasis šio metraščio leidinys pasirodė 1997 m.

    2013 m. - jau dvidešimt trečias numeris.

    Žaviuosi šiuo leidiniu, visada randu tiek įdomių straipsnių apie Lietuvos tautodailę, tiek malonu pamatyt tautodailininkų pristatymą. Kiek daug darbščių bei talentingų tautodailininkų turime Lietuvoje, galime tuo didžiuotis. Darbštumas - vienas iš lietuviams būdingų bruožų. Taip pat noras kurti grožį, gėrį. Noras vis tobulėti. Noras padaryti aplinką jaukesnę, šiltesnę.

    Meistriškumas, nors tai ir dievo dovana, neateina savaime. Tam reikia ir pasišventimo. Taip pat norisi, kad ir mūsų vaikai, anūkai tęstų šią tradiciją. Deja deja ...Keičiasi laikai, keičiasi papročiai. Bet geras pavyzdys užkrečia. Tikėkimės, kad tai, ką sukuria Lietuvos tautodailininkai, kad tai, ką yra sukūrę mūsų mamos, močiutės, seneliai, mūsų vaikams kels pasigrožėjimo, pagarbos jausmą.

    Read more...

    0 comments

  • Mintys po respublikinės parodos Joniškyje

    Užvakar sugrįžom iš respublikinės tautodailininkų parodos Joniškyje. Dalyvauti šiose parodose jau graži tradicija. Taigi, įspūdžiai dar švieži, tai ir rašau. Dar suabejojau, ar žodis "šviežias" yra lietuviškas, bet tikrai taip, lietuviškas.

    Trumpai tariant, tai smagu ir daug įspūdžių. Visai natūralu ir žmogiška, kad, ko gero, kiekvienas žmogus laukia pagarbos ir dėmesio. Taigi, tikriausiai šis poreikis patenkintas. Darbų daug ir įvairių, ir įvairaus lygio, nors menas ir ne matematika, nepasakysi, kad tas darbas vertas dešimtuko, o kitas - žymiai menkesnis. Bet galiu palygint vaikščiojimą parodų salėse su paukščio skrydžiu ar žuvies plaukiojimu, gali pasijust, tiksliau, turi galimybę pasijust, visiškai laisvas ir besigėrintis, ir besigrožintis vaizdų įvairove. Ir su tautodailininkais pabendrauti, pabūt "sava tarp savų''. Kartais nebūna tiek laiko, kad galėtum labai įsigilint į kiekvieną darbą, bet pilnai pakanka laiko susidaryt bendrą gerą įspūdį, kuris pakrauna energija. Gaila, kad šiais metais nedarėm bendros nuotraukos, bet gavom laikraštį su išsamiu parodos aprašymu, kur paminėtas kiekvienas parodos dalyvis. Smagi visad būna ir pati kelionė, nes Joniškis jau netoli Latvijos sienos, yra puiki proga pasigrožėt Lietuvos gamtos vaizdais.Taigi, Joniškyje jau dalyvavau parodose trylika kartų ir dar dalyvausiu. Ar norėčiau laimėt pagrindinį prizą? Jei jausčiau, kad mano darbai to verti, tai taip, norėčiau.

    Read more...

    0 comments

  • Prisiminimai apie piešimą dar vaikų darželyje

    Noriu trumpai pasidalinti įspūdžais iš vaikystės piešimo tema. Man paliko įspūdį, kai mums, atsisveikinant su vaikų darželiu buvo įteiktos dovanėlės-gražiai susegti ir apipavidalinti mūsų dailės darbeliai. Auklėtojos buvo malonios, išradingos, kiekvienam vaikui albumo viršelis buvo sukurtas skirtingas. Gaila, bet aš tų darbelių savo neišsaugojau, man jie neatrodė gražūs. Prisimenu, kartą ruošėmės kažkokiam piešinių konkursui, tema "Vaikų darželio gyvenimas". Ir aš piešiau, mano darbelis nebuvo tikriausiai vertas keliaut į tą konkursą, bet aš kažkiek norėjau, kad jį atrinktų, bet neatrinko. Dar pamenu, kad tuos išrinktus darbus auklėtoja pati truputį patobulino. :) Mūsų auklėtojos tikrai buvo labai geros ir malonios, vertos pačių geriausių žodžių.

    O jau pradinėse klasėse, jaučiau, kad man ima sektis dailės veikla, kad man labai patinka piešt. Prisimenu, tikra šventė širdy, kai mamytė nupirkdavo naują spalvotų pieštukų dėžutę, o tėvelis labai meistriškai juos padroždavo. Tada dar nebuvo flomasterių, nors aš jais per daug nesižaviu dėl kelių priežasčių. Nebuvo ir vaškinių kreidelių. Dar pamenu, kaimynystėje gyveno studentė medikė, ji man parodydavo, kaip nupiešt gėles. Tėtis mėgdavo piešt žmones iš profilio. Jų pripiešdavo daug viename lape. Man padarė įspūdį tie, kas gražiai piešė. Galiu pasakyt, kad vaikams patinka stebėt piešiančius suaugusius. Didelė dalis vaikų labai greit išmoksta piešt nesudėtingus konkrečius daiktus, jei prieš piešdami patys stebi, kaip piešti konkretų daiktą. Bet yra dalis vaikų, kuriems tai tiesiog nelabai įdomu. Dargi, jie nelabai smagiai pasijaučia, matydami, kad jų draugams puikiai sekasi nupiešt. Ko gero, nereikia pernelyg siūlyt kokios nors nemielos veiklos. Ateis laikas gal vėliau... Arba "Įkvėpimas"

    Read more...

    0 comments

  • Mano vaikai

    Šiuo metu dirbu su vaikais nuo dviejų metų, turiu galimybę stebėt ir tai, kaip vystosi jų meniniai gebėjimai. Beveik visiems šio amžiaus vaikams labai patinka dailės veikla. Ypač tepti guašą ir akvarelę, stebėti, kaip spalvos liejasi popieriaus lape. Man irgi patinka stebėti jų teigiamas emocijas, jų sukaupiamą dėmesį, kantrybę.

    Stengiuosi, kad dailės veikla būtų įvairi. Per daug į jų kūrybą stengiuosi nesikišti, bet sudominti, tai parodyt kažką naujo, kažką tokio, kad vaikui kiltų noras pačiam išmėgint. Manau, reikia vaikus pagirti. Aš irgi mėgstu, kai mane pagiria :)

    Pratinu su popieriaus lapu elgtis pagarbiai, jo piešiant stengtis nesuglamžyt, kad darbas būtų estetiškas. Vaikai labai imlūs, jie puikiai supranta, ko iš jų prašoma, tik pastabas reikia duot švelniai, žaismingai. Vaikai dažnai, kai auklėtoja nemato, mėgina paragaut, ar skanus pieštukas ar vaškinė kreidelė.Dar vienas dalykas, į kurį kreipiu dėmesį, tai, kad spalvos būtų grynos, tada jos "suskamba". Laiku reikia pabaigt piešinį, jo "nenukankinti". Tiesiog pasakau, jau viskas, puiku, tu šaunuolis ar šaunuolė. Kai visi darbus pabaigia, darom parodas. Vaikai gerai prisimena, kur jų darbelis. Ypač jie nori vakare savo kūrybą parodyt tėveliams, mamytėms.

    Read more...

    0 comments

Returns

You are viewing the text version of this site.

To view the full version please install the Adobe Flash Player and ensure your web browser has JavaScript enabled.

Need help? check the requirements page.


Get Flash Player